Įvairūs globalūs procesai – migracija, klimato krizė, pandemija – daro įtaką neišvengiamiems pokyčiams ugdymo sistemoje, mokytojų ir mokinių kasdienybėje. Į ką šiandien turėtų orientuotis švietimo praktikai|ės? Kokį dėmesį skirti vis aktualesniu tampančiam tarpkultūriniam ugdymui? Kaip jį panaudoti kasdieniame darbe, pasitelkus šiuolaikines medijas? Koks jų vaidmuo bus ateities mokykloje?
Į šiuos ir kitus klausimus atsako edukologijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto ugdymo mokslų instituto direktorė Sandra Kairė. Šiomis temomis, kovo 23 d. 13 val., mokslininkė ves mokytojams|oms skirtą seminarą. Dalyvauti galima tik užsiregistravus: https://bit.ly/3v90jP5.
Kaip greitai šiuolaikinėje edukacijoje vyksta reikšmingi pokyčiai? Ir kokie jie?
Tikriausiai pirmiausiai svarbu paminėti tai, kad pokyčiai yra neišvengiama edukacijos/ugdymo dalis, jie vyksta (ar turėtų vykti) nuolatos. Žinoma, žvelgdami į pastaruosius dešimtmečius, matome, kad daugybė naujų globalių procesų – globalizacija, žmonių senėjimas, migracija, klimato krizė ar technologinis vystymasis – skatina ypatingai greitus pokyčius ugdyme. Čia norisi akcentuoti klimato krizės poveikį ugdymui, tiksliau besimokantiems. Šiuo metu atliekamame moksliniame tyrime trijose šalyse su jaunuoliais aiškiai matau, kaip keičiasi jų santykis su ugdymo praktikomis, aiškiai girdimos jų abejonės, nepasitikėjimas ir netgi nusivylimas formaliuoju švietimu.
Visiškai naujas, antropoceno vaikų konceptas padeda apibūdinti įvairius pokyčius, vykstančius besimokančiųjų santykyje su ugdymu. Tenka pripažinti ir tai, kad klimato krizės akivaizdoje besimokantys vaikai tampa viena pažeidžiamiausių grupių, kadangi yra didelėje iškritimo iš formaliojo švietimo sistemos rizikoje. Be to, klimato krizė, migracija ar masinis bioįvairovės nykimas pamažu tampa ugdymo praktikų dalimi.
O kokie būtų esminiai su ugdymu susiję pokyčiai, įvykę mokytojų ir mokinių sąmonėje pandemijos kontekste?
Pastarieji metai su koronaviruso pandemija leidžia matyti aiškius pokyčius kalbant apie ugdymo ir technologijų, medijų santykį. Sisteminė technologijų integracija į ugdymo procesą, įvairūs skaitmeniniai sprendimai, ateinantys iš privataus sektoriaus ir skirti švietimo problemoms spręsti, tampa nauja švietimo realybe, reikalaujančia keisti ugdytojo|s vaidmenis ir visą ugdymo procesą, pradedame kalbėti apie mokymąsi „bet kur ir bet kada“. Akivaizdu ir tai, kad ir karas Ukrainoje turės reikšmingų pokyčių ugdyme.
Žvelgiant į skirtingus globalius procesus tampa aišku, kad vienas esminių pokyčių, su kuriais susiduria ugdymas – tai supratimas, kad ugdymo praktikos, ugdytojai|os, ugdytiniai|ės turi mokytis gebėti prisitaikyti prie ateities neapibrėžtumo ir neužtikrintumo. Švietimo teoretikai vis labiau akcentuoja, kad vaikus reikia mokyti išgyventi naujomis, pakitusiomis gamtinėmis, technologinėmis ir socialinėmis sąlygomis. Tai akcentuoja ir tokios tarptautinės
organizacijos, kaip EBPO ar UNESCO. Žinoma, tai tik keli pokyčiai, kuriuos įvardiju. Mano minėti globalūs procesai neišvengiamai paskatins ne tik pokyčius ugdymo praktikose, bet ir ugdymo turinyje ir švietimo erdvėse.
Esate Ugdymo mokslų instituto direktorė, Vilniaus universitete ruošiate būsimus edukologus|es. Kaip manote, kokias pagrindines savybes turėtų ugdytis švietimo lauko praktikai|ės, atsižvelgiant į aptartus globalius procesus?
Atsižvelgiant į minėtus globalius procesus, manau, kad švietimo lauko praktikai|ės pirmiausiai turi gebėti suprasti besimokančius ir jų kompleksiškas patirtis gyvenant kintančiomis gamtinėmis, technologinėmis ir socialinėmis sąlygomis. Jie|jos turi aktyviai apmąstyti savo veiklos santykį su gamta ir su technologijomis, gebėti pritaikyti skirtingas ugdymo prieigas, skatinti mokymo ir mokymosi procesų tarpdiscipliniškumą bei metodų inovatyvumą. Švietimo praktikas|ė turi orientuotis ne tik į dabartį, bet ir į ateitį bei organizuoti ugdymo procesus taip, kad būtų atsižvelgiama ne tik į besimokančiojo, bet ir planetos į ateitį.
Viena iš jūsų, kaip mokslininkės, tyrinėjamų sričių yra tarpkultūrinis ugdymas. Gal galėtumėte praplėsti šią sąvoką?
Bendrai tarpkultūralizmo konceptas kreipia dėmesį į skirtingų kultūrinių grupių ar asmenų tiesioginį dialogą, dinamišką interakciją, santykį bei tarpusavio priklausomybę. Būtent lotyniškos kilmės priešdėlis tarp-, išreiškiantis bendrumą ir abipusiškumą, nurodo tarp skirtingų asmenų besikuriančios interakcijos, santykio, buvimo kartu svarbą bei siekį ugdymo metu tai kurti ir/ar stiprinti. Taigi, tarpkultūrinis ugdymas pirmiausiai orientuojasi į žmonių bendrumą ir į tiesioginę skirtingų kultūrų asmenų sąveiką, siekia sutelkti kultūrines bendruomenes ir keisti supratimą nuo to, kad turime skirtingus tapatumus, link to, kad turime daugialypius ir tarpusavyje susipynusius tapatumus. To tarpkultūrinio ugdymo metu ir turėtume siekti. Šalia to, tarpkultūrinio ugdymo metu aktyviai diskutuojame: „Ar mes tik skirtingi? O kokie galimi skirtingų kultūrų asmenų panašumai?“.
Svarbu pabrėžti, kad tarpkultūrinio ugdymo metu žinios apie kultūras bei bendroji kultūrų reprezentacija (kurią mums pateikia ir medijos) turėtų būti vertinama kritiškai. Esmine tarpkultūrinio ugdymo sąlyga tampa vienoks ar kitoks susidūrimas su kitos kultūros asmenimis. Šiam susidūrimui įvykti nebūtina tiesiogiai bendrauti su kitos kultūros asmenimis, susidūrimas gali būti ugdomas pasitelkiant ir medijas.
Kaip moksleivių dažniausiai naudojamas šiuolaikines medijas (socialinius tinklus, televiziją, kiną, reklamą, kompiuterinius žaidimus ir kt.) patartumėte efektyviai panaudoti tarpkultūriniame ugdyme?
Esminis aspektas, kurį noriu pabrėžti, kad šiuolaikinės medijos tampa susidūrimo su kitos kultūros asmeniu|imis erdve, t. y. tiek mokytojams, tiek mokiniams gali padėti pabendrauti, pažinti kitos kultūros asmenį, kurti patirtis su kitų kultūrų asmenimis bei gali skatinti dialogą. Vis dėlto, čia akcentuoju žodį – gali, kadangi žvelgiant iš tarpkultūrinio ugdymo perspektyvos, tampa ypatingai svarbu, kokios medijos ir kaip jos naudojamos, kaip vaikai ir mokytojai|os geba medijose gali atskirti faktus, nuo melagienų apie kultūras ir skirtingų kultūrų žmones, suprasti diskriminacijos ar neapykantos kalbos apraiškas ir panašiai. Šiuo atžvilgiu pačių mokytojų santykis su skirtingomis medijų formomis ir jų turiniu, bei nuoseklios mokymo(si) veiklos ugdymo metu tampa ypatingai svarbios. Apie tai plačiau ir kalbėsime seminaro metu, kovo 23 d.
Kokia reikšmė teikiama tarpkultūriniam ugdymui mūsų šalies mokyklose? Gal galėtumėte pateikti konkrečių gerųjų praktikų pavyzdžių?
Pirmiausiai, svarbu paminėti tai, kad šiuo metu Lietuvoje ugdymo turinys labiau pabrėžia kultūrinį ugdymą ir kultūrinio sąmoningumo stiprinimą, o ne tarpkultūrinį ugdymą, t. y. šalies kultūros pažinimą, supratimą ar nacionalinio tapatumo formavimąsi ir pan. Kai tuo tarpu Suomijos ugdymo turinyje kaip tik akcentuojamas tarpkultūriškumas, kitų kultūrų pažinimas, daugiakalbiškumas, asmeninio tapatumo formavimasis. Tad ir mūsų šalies mokyklose tarpkultūrinis ugdymas dar nėra pakankamai plačiai taikomas. Žinoma, Lietuvoje yra apstu gerųjų pavyzdžių, kaip mokyklos dirba su įvairių kultūrų vaikais, reemigrantais vaikais, integruoja juos į švietimo sistemą ir užtikrina tęstinį tarpkultūrinį mokymąsi. Sunku pateikti kelis pavyzdžius, manau, būtų nesąžininga visų mokyklų, kurios deda daug pastangų, atžvilgiu.
Gal kaip mokslininkė turite vizija, koks bus šiuolaikinių medijų, vizualumo vaidmuo edukacijoje, tarkime, po dešimties metų?
Manau, kad šiuolaikinės medijos ir vizualumas taps ne tik ugdymo praktikų realybe, bet ir neišvengiamybe. Medijos taps vienu pagrindinių žinių gavimo ir kūrimo šaltiniu, keičiančiu supratimą, kokius vaidmenis ugdymo procese atlieka mokytoja|s ir mokinys|ė. Medijų dėka mokinys taps žinių bendrakūrėju, t. y. ne tik gaus, bet ir kurs žinias, jomis dalinsis su kitais. Taip pat manau, kad medijos ir vaizdas vis labiau dominuos mokymo(si) praktikose: bendraujant su mokytojais ar tarpusavyje, mokanti(s) naujų dalykų, atliekant užduotis, į(si)vertinant, suteikiant grįžtamąjį ryšį ir panašiai. Tad mokėjimas atsirinkti medijas, kurios bus naudojamos ugdymo praktikų metu, kritiškas medijų turinio vertinimas ir atsakingas jų naudojimas taps būtinais mokytojų ir mokinių gebėjimais.
Registracija į seminarą: https://bit.ly/3v90jP5.
Šis seminaras yra šeštus metus vykstančio medijų raštingumo projekto „Dideli maži ekranai“ dalis. Projektu siekiama ugdyti Lietuvos jaunimo ir jaunimo ugdytojų medijų raštingumo gebėjimus, pasitelkiant kūrybines ir analitines medijų raštingumo veiklas. Ypatingas dėmesys kreipiamas į audiovizualines medijas ir jaunam žmogui patrauklius medijų produktus (filmus, reklamas, kompiuterinius žaidimus, socialinius tinklus, televiziją, multimedijų žurnalistiką).
„Meno avilys“ projektą „Dideli maži ekranai“ vykdo drauge su Britų taryba. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.