Rajono kebabinė, krepšinio aikštelės, parkai, kiemai, kelias į mokyklą ir pati mokykla jaunam, bręstančiam žmogui įija kitas reikšmes, kai į tai jis pažvelgia pro objektyvą. Kasdienybė praranda nuobodulį ir pažadina smalsumą – mokiniai (-ės) ima ne tik matyti, bet ir pamatyti, o kartu ir kritiškai tai vertinti.
Tai mintys, išryškėjusios pokalbyje su dokumentinio kino režisiere Elena Kairyte. Ji jau keletą metų yra viena iš organizacijos „Meno avilys“ medijų raštingumo projekto „Dideli maži ekranai“ lektorių, vedanti edukacines judančio vaizdo dirbtuves Lietuvos mokyklose.
Su jaunąja karta užmegztas dialogas tęsiamas ir E. Kairytės naujausiame filme „Roberta“, kurio premjera įvyks šių metų festivalyje „Kino pavasaris“.
Apie šį režisūrinį ilgametražį debiutą, šiuolaikinę mokyklą, jos lankstumą, atvirumą neformaliajam ugdymui bei tai, kaip užmegzti santykį su jaunu žmogumi, kas jam šiandien įdomu – Dovilės Raustytės-Mateikės pokalbyje su režisiere ir edukatore E. Kairyte.
Kaip Tavo režisūriniame, kūrybiniame kelyje atsirado edukaciniai projektai?
Baigiau režisūra, kuriu dokumentinius filmus, bet traukia ir tarpdiscipliniai menai, instaliacijų, vaizdo klipų kūrimas – įdomu išbandyti save įvairiose srityse. Tada įdomiau kurti. Taip nutiko ir su edukaciniais projektais. Pirma pažintis buvo, kai Lietuvos nacionalinis dramos teatras pasiūlė dalyvauti jo socialinės edukacijos projekte ir surengti kino dirbtuves Dieveniškių „Ryto“ gimnazijoje. Šis miestelis yra įdomioje Lietuvos vietoje, šalia sienos su Baltarusija, tad ir mokykloje su lietuviais mokosi rusai, baltarusiai, lenkai. Dirbtuvės išsitęsė iki pusmečio – su kolege kultūros vadybininke Agne Pulokaite važiuodavome ten keletą kartų per mėnesį. Vaikai kūrė dokumentinius filmus apie to krašto senolius. Taip suartėjo kartos, atgijo vietos bendruomenė, buvo gera jaustis jos dalimis, o projekto rezultatai leido pajusti didžiulę tokių edukacinių projektų prasmę. Supranti, kad tokiose vietose, kur žmonės neturi jokios kultūrinės erdvės, per kūrybą jiems atveri naujus horizontus. Mane tai labai įkvėpė ir nebegaliu išlįsti iš edukacijos, dirbu su skirtingomis organizacijomis, su kolegomis įkūrėme tarptautinį edukacijos projektą „Film Dialog“. Į Dieveniškes vėliau grįžau ir su „Meno avilio“ projekto „Dideli maži ekranai“ dirbtuvėmis.
Kaip keitėsi Tavo teorinis suvokimas apie šiandienos mokyklą susipažinus su ja iš praktinės pusės?
Man nepatiko eiti į mokyklą, vėliau vis sapnuodavau košmarus, kad ten grįžtu. Ir štai tie sapnai išsipildė: grįžau į mokyklą, tik kitame vaidmenyje. Ir keisčiausia, kad kai pradėjau vesti mokiniams dirbtuves, baigėsi ir mano košmarai. Tokia mano patirtis leido išsikelti tikslą – parodyti mokiniams, kurie jaučiasi panašiai kaip aš kadaise, kad galima mokyti ir kitaip. O ar pasikeitė vaizdas? Mokykla yra mokykla. Visos jos skirtingos. O bendra tendencija tokia, kad vaikai būna įsitempę, nes yra institucijos rėmuose, bijo pasakyti neteisingus atsakymus. Tad pirmiausia su tuo ir kovojame.
Žiūrėti filmus, kurti juos ir mąstyti apie kiną – trys skirtingi, bet tarpusavyje derantys ir vienas be kito, rodos, negalintys egzistuoti procesai. Kaip sekasi mokyti jaunus žmones mąstyti apie kiną, judantį vaizdą?
Kinas yra labai geras būdas mąstyti ir pamatyti. Viena yra, kai vaikštant gatvėmis matai, kas aplink vyksta, o kita – kontroliuojant save, būnant budrioje būsenoje, pastebėti dalykus: pamatyti šviesą, siužetus, kurie visą laiką yra aplink mus. Tą ir bandau vaikams įskiepyti, kad pasaulį jie stebėtų kaip tam tikrą mechanizmą, kurį gali užfiksuoti ir sukurti trumpas istorijas, fragmentus, noveles ar trumpus filmus. Taip mokiniai pamato, kad kasdienybė gali būti labai įdomi, nenuobodi, nes joje nuolat kas nors vyksta. Labai tikiuosi, kad po dirbtuvių jie ima nors šiek tiek kitaip priimti realybę.
Ar pastebi, kad tas mąstymas apie kiną, žiūrėjimo ir kūrybiniame procese, keičia mokinių žvilgsnį į save, jų elgesį, motyvaciją? Kas apskritai šiandienos mokiniui (-ei) yra įdomu?
Prisilietimas prie kino kūrimo, peržiūros dideliame ekrane to, ką jie nufilmavo, žinoma, keičia jų suvokimą apie kiną, kaip jis veikia, jie pajunta tą kino magiją ir praktiškai suvokia, kaip ji kuriama. Jie labai gretai perpranta techninius niuansus: kaip elgtis su kamera, kas yra gera kompozicija, koks turi būti kadrų ilgis ir pan. Tam įtakos, žinoma, turi socialiniai tinklai. Tiktokas juk irgi yra viena iš dokumentikos formų. Dažnai nuo to mes ir pradedame su jais kalbėtis. Mokiniai kone kasdien savo telefonais fotografuoja, filmuoja, montuoja – nesąmoningai fiksuoja aplinką. Tad mums belieka tą jų įprotį šiek tiek apversti, kad jie imtų mąstyti kaip profesionalai, parodyti, kaip tai daryti įdomiau ir padėti savo gyvenimuose atrasti kūrybą.
O domisi jie labai įvairiais dalykais. Aišku, daugiausiai žiūri siaubo ir veiksmo filmų. Vieni žiūri daugiau serialų, pavyzdžiui, „Netflixe“, kiti daugiau „Youtube“, o kiti – supranti, kad iš viso mažai ką žiūri. Dažniausiai su kino klasika, dokumentiniais filmais mokiniai, deja, bet nebūna susipažinę. Tad stengiamės ir su tuo padirbėti.
Kadangi tokie edukaciniai projektai nėra būreliai, kuriuos lanko polinkį, pavyzdžiui, į kiną turintys, juo besidomintys vaikai, o jie vyksta klasėms, kuriose yra ir visiškai nesuinteresuotų mokinių. Kaip sekasi atrasti santykį su jais, motyvuoti nemotyvuotus (-as)?
Pastebiu įdomią dinamiką: tie, kurie klasėje būna tylūs, atstumti, dirbtuvių metu tiesiog pražysta, išauga, o tie, kurie buvo klasės hierarchijos viršūnėje, nueina į dešimtą planą. Žinoma, ir tarp pastarųjų būna nusileidžiančių ant žemės ir imančių kartu su klasės draugais kurti. Mes su visais elgiamės vienodai, nereaguojame, kad kuris nors kietesnis: mums tiesiog reikia gero kadro, tad prašome jį padaryti. Tai labai jautrus dalykas, reikalaujantis iš vaikų laiko persilaužimui ir tas lūžis taip greitai neįvyksta. Bet aš labai tikiuosi, kad mūsų kelių dienų dirbtuvės, kūrybos pagalba, parodo kitokio gyvenimo, elgesio perspektyvą. Yra buvęs atvejis, kad po dirbtuvių priėjo verkdama mergina, kuri nuo pat pradžių labai kažką vaidino, nedarė užduočių, žiūrėjo į visus iš aukšto, o po dirbtuvių apgailestavo, kad per vėlai suprato, ką praranda aktyviai jose nedalyvaudama.
Būna įvairių mokinių. Kartais tu niekaip jų neužmotyvuosi, nes jiems tiesiog neįdomu, tada reikia pasiduoti ir kitur nukreipti energiją, tikintis, kad kelias dienas jiems kampe scrolinant kažkas vis tiek nusėdo. O būna, kad matai kažką maivantis, bet jauti, kad giliai jam įdomu, tad šiek tiek paminkius, jis ima dalyvauti, reikštis, kurti. Per trumpą laiką stengiamės sukurti atmosferą, kur žmonėms būtų gera būti, įžiebti viltį, kad kuriant galima gyventi harmoningai, kad šviesa egzistuoja, kad tu kažkam gali būti įdomus. Tai ypač svarbu kaimuose, mažuose miesteliuose, kur daug vaikų iš socialiai jautrios aplinkos.
Šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ pristatysi savo debiutinį ilgametražį filmą „Roberta“, kurio centre – Z kartą. Ar edukacinis darbas leido Tau ją pažinti?
Tam tikros temos kartais traukia intuityviai. Dažniausiai dirbu su ilgo stebėjimo dokumentikos projektais, pavyzdžiui, dabar jau daugiau nei aštuonerius metus filmuoju filmą, kurio herojai vyresnio amžiaus žmonės. Dėl to ir pagalvojau, kad noriu lengvumo, jaunystės ir taip paraleliai ėmiau filmuoti filmą apie jauną žmogų. Fiksuodama Robertą, fiksuoju aplinką, atmosferą, miestą, kuriame gyvenu, laiką ir žmogų tame laike ir erdvėje. Roberta yra svarbi Vilniaus dalis, išskirtinis personažas, kurios negalėjau nustoti filmuoti ketverius metus. Mane labai domina jaunoji karta, kuo jie gyvena, nes tai visiškai kita sistema, organizmas. Dėl to pačio ir traukia sugrįžti į mokyklas ir ten dėstyti. Tai puikus būdas jausti šiandienos pulsą.
Filmo „Roberta“ anonsas:
Tai kokia ta šiandienos mokykla ir šiandienos mokinys (-ė)?
Į mokyklą ir į mokinius žiūriu su didele viltimi. Projektų metu sutinkame motyvuotų pedagogų, kurie nori pokyčių, naujumo. Nuo jų taip pat daug kas priklauso. Ateitis gali būti šviesi, tiesiog reikia daug abipusio darbo. Nebuvo mokyklos, kur nebūtų bent vieno žingeidaus vaiko. Kai tokį sutinki, jau žinai, kad viskas bus gerai.
„Meno avilys“ projektą „Dideli maži ekranai“ vykdo drauge su Britų taryba Lietuvoje. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.