• Dideli maži ekranai

„Didelių mažų ekranų“ vaizdo pamokose skatinamas kritiškas požiūris ir socialinis atsakingumas


Medijų raštingumo projektas „Dideli maži ekranai“ kviečia mokinius kūrybinėse dirbtuvėse susipažinti su reklamos bei kino medijomis ir sukurti savo audiovizualinį kūrinį.


Pamokas, supažindinančias su audiovizualinės kalbos elementais, meninės raiškos priemonėmis, idėjos vystymu ir aprašymu, filmavimo taisyklėmis ir montažo procesu galima rasti internete. Jų sudarytojai, animacijos ir filmų režisieriai, Eglė Mameniškytė ir Klementas Davidavičius dalinasi mintimis, kodėl mokiniams svarbu ir naudinga susipažinti su juos supančiais judančiais vaizdais.


Prisistatykite ir papasakokite, kaip prasidėjo jūsų pažintis su kino ir kitų medijų vizualine kalba?


Klementas Davidavičius (K.D.): Šią vasarą baigsiu režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuriu filmus, reklamas bei muzikinius klipus.


Eglė Mameniškytė (E.M.): Prieš metus baigiau animacijos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu vystau naujo animacinio filmo projektą bei dirbu su edukaciniais medijų projektais. 


Abu pažintį su kinu pradėjome dar paauglystėje, besimokydami „Skalvijos kino akademijoje“. Ten ir susipažinome su skirtingais kino tipais, žanrais, audiovizualine kalba. Saugi kūrybinė aplinka ir laisvė paskatino išreikšti save per šią mediją – eksperimentavome, kūrėm pirmuosius trumpo metro filmus. Mėgstama veikla galiausiai peraugo į profesinę veiklą, gyvenimo būdą.


Eglė Mameniškytė ir Klementas Davidavičius. Nuotr. Kęstutis Kurienius

Kuo, jūsų nuomone, svarbūs medijų raštingumas ir vizualinės kalbos pagrindai?


K.D.: Gyvename judančių vaizdų pasaulyje ir jų kalba gali ne tik transliuoti socialiai atsakingą mintį, bet ir manipuliuoti, siūlyti tam tikrus elgesio modelius. Todėl labai svarbu kritiškai suvokti, kokios priemonės pasitelkiamos judančių vaizdų turiniui kurti ir kodėl tai vienaip ar kitaip mus veikia. Pavyzdžiui, suprantant garso takelio galią iššaukti mūsų emocijas, į kūrinį galime pažvelgti iš šalies, ne taip naiviai.


E.M.: Pritariu Klementui. Šiandien (o ir visada) svarbu kritiškai žiūrėti į mus supančius judančius vaizdus, gebėti juos analizuoti, atsirinkti. O kai imi kurti judančius vaizdus pats, turi nuspręsti, apie ką mano kuriamas vaizdas kalbės ir kaip tą vaizdą konstruoti, kokias priemones naudoti, kad mintis, kurią noriu perduoti, būtų aiškiai suprasta žiūrovo. Tai ne tik ugdo kūrybiškumą ar tam tikrus techninius įgūdžius, bet ir pastabumą, kritinį žvilgsnį į mums supantį turinį medijose.


Ko galima išmokti peržiūrėjus jūsų virtualias pamokas?


E.M.: Kurdami pamokų turinį siekėme tiek kino, tiek reklamos temas atskleisti pradedant nuo audiovizualinės kalbos elementų bei kino pagrindų. Pamokose įvedame į kontekstą: supažindiname su medijos tipais, žanrais, jiems būdingais bruožais ir pereiname per visą kūrybinį procesą nuo pat idėjos atsiradimo, pasiruošimo ją įgyvendinti ir montažo pagrindų iki galutinio rezultato (kino ar reklamos) peržiūros. Nors šios pamokos paliečia visas svarbiausias audiovizualinio kūrinio temas: scenarijų, kadruotę, kameros judesį, montažą, rakursą, garsą ir daugelį kitų, jose taip pat aptariame ir estetiką bei stilių, kuris neišvengiamai atspindi kiekvieno kūrėjo išskirtinumą, savitumą.


K.D.: Pirmą kartą kuriant audiovizualinį kūrinį galima įgauti naudingos patirties, suteikiančios tiek žinių, tiek praktinių įgūdžių. Labai tikimės, kad toks procesas galėtų įkvėpti jaunimą gilintis į judančių vaizdų pasaulį ir toliau. Pamokose perduodama medžiaga yra skirta ne tik žengti pačius pirmuosius žingsnius, bet ir tobulėti įgyvendinant būsimus asmeninius kūrybinius sumanymus.


Klementas Davidavičius. Nuotr. Modestas Endriuška

Kaip manote, ar tokios ir panašios pamokos galėtų, o gal turėtų, būti įtrauktos į švietimo programą?


K.D.: Toks turinys kviečia mokinį mąstyti, būti kūrybišku, išreikšti save. Čia nėra lengvų atsakymų ir aiškių taisyklių, todėl jis turi bandyti, klysti ir atrasti. Tik tokiu būdu ši veikla tampa ne tik mankšta smegenims, bet ir ugdo asmenį, jo gebėjimą suprasti ir analizuoti.


E.M.: Kuruoju ir organizuoju kino klubo veiklą Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje. Jo metu su vaikais ne tik žiūrime ir analizuojame filmus, bet ir supažindinu juos su eksperimentais, taisyklėmis bei jų laužymu. Jaučiu, toks turinys moksleivius domina ir galėtų įnešti daugiau dinamikos bei spalvų į ugdymo procesą.



Savo pamokose pristatote kiną ir reklamą, pateikite, kas pastaruoju metu jums asmeniškai įsiminė šiose medijose?


Eglė Mameniškytė. Nuotr. asmeninio archyvo

E.M.: Karantino metu bandau kiną išjausti daug mažesniuose ekranuose, stebiu lietuviško kino atgimimą – labai džiugina animacinių filmų įvairovė bei stiprūs dokumentiniai debiutiniai ilgo metro filmai.


K.D.: Neseniai pasižiūrėjau naują T. Malick'o filmą „Slaptas gyvenimas” (A Hidden Life), kuris tikrai paliko įspūdį. Taip pat išgyvenau „Kino pavasarį“ namuose, įsiminė „Kristaus kūnas” bei „Meilės trilogija“. Tačiau, prisipažinsiu, saulei vis stiprėjant ir orui šylant norisi mažiau laiko leisti prie ekranų ir būti gamtoje, stebėti jos kasmetinį atgimimą.


Autorius: Domininkas Kunčinas

  • White Facebook Icon